2010 10 31
XXXI- sis eilinis sekmadienis metai C
Evangelija Lk 19, 1 - 10
Atvykęs į Jerichą,
Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas
ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią,
nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad
galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir
pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia
šiandien apsilankyti tavo namuose". Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė
jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!" O Zachiejus
atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu
vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai". Jėzus tarė: „Į
šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis.
Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę".
VISŲ
ŠVENTŲJŲ ŠVENTĖ IR VĖLINĖS
Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip
bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis. Popiežius
Grigalius III (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų
Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o popiežius Grigalius IV
(827 - 844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje. Apie
šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, rašo jau apaštalas Jonas. Šventumas
lydi visą krikščionybės istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp
žmonių", tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant
Šventajai Dvasiai.
Gražu, kad prisimename tuos, kurie laikėsi ir laikosi Jėzaus Kristaus mokslo,
Evangelijos, bažnyčios tradicijos, kurie pasiekė ramybės uostą ir gyvena
amžinybėje. Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus
bičiulius, prašoma jų užtarimo. Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas
dieviškajame gyvenime". Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami, bet yra šventųjų,
kurių niekas nepakėlė į altoriaus garbę, bet jie yra šventieji Dievo valia.
Šventųjų paminėjimo diena yra jų gimtadienis, dangui. Taigi, lapkričio 1 d.
prisimename visus šventuosius, o lapkričio 2 d. pagerbiami visi mirusieji. Jau
Senajame Testamente randame užuominų melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė
staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Iš Šv. Rašto žinome,
kad už tokius buvo aukojamos tam tikros aukos. Nors Lietuvoje lapkričio 1-oji
yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje yra tarsi susieta su lapkričio 2-ąja -
Vėlinėmis. Tas suvokimas rodo labai gražią lietuvių nuovoką, kad mūsų mirusieji
jau yra šventųjų dalis. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra
kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. Lietuvių dvasioje yra noras
pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę
tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Senoji
lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, nes tas
šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir
tvirta. Kaip žinia, yra 7 geri darbai kūnui ir sielai, tarp jų - numirėlį
palaidoti ir melstis už gyvus ir mirusius. Taigi žmogus, tai darydamas,
uždengia savo kaltes, savo nuodėmes, atsiteisia Viešpačiui. Svarbu, kad mes ne
tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti
tyloje su Viešpačiu, kad mes rastume laiko dalyvauti šv. Mišių aukoje. ir per jas
susitikti su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ištiesti pagalbos ranką mūsų brangiesiems.
Tai proga išgryninti savo širdis Vėlinių tyloje. Kreipdamiesi
į Tėvą, šventieji nepamiršta ir mūsų, kuriuos jie mylėjo šeimos narių, dvasios
brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus.
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
11.03 Šv. Martynas Poresas, vienuolis;
11.04 Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas