2010 10 31         XXXI- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

Evangelija  Lk  19,  1 - 10

Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose". Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!" O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai". Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę".

VISŲ  ŠVENTŲJŲ  ŠVENTĖ  IR VĖLINĖS

Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis. Popiežius Grigalius III (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o popiežius Grigalius IV (827 - 844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje. Apie šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, rašo jau apaštalas Jonas. Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių", tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai. Gražu, kad prisimename tuos, kurie laikėsi ir laikosi Jėzaus Kristaus mokslo, Evangelijos, bažnyčios tradicijos, kurie pasiekė ramybės uostą ir gyvena amžinybėje. Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo. Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas dieviškajame gyvenime". Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami, bet yra šventųjų, kurių niekas nepakėlė į altoriaus garbę, bet jie yra šventieji Dievo valia. Šventųjų paminėjimo diena yra jų gimtadienis, dangui. Taigi, lapkričio 1 d. prisimename visus šventuosius, o lapkričio 2 d. pagerbiami visi mirusieji. Jau Senajame Testamente randame užuominų melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Iš Šv. Rašto žinome, kad už tokius buvo aukojamos tam tikros aukos. Nors Lietuvoje lapkričio 1-oji yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje yra tarsi susieta su lapkričio 2-ąja - Vėlinėmis. Tas suvokimas rodo labai gražią lietuvių nuovoką, kad mūsų mirusieji jau yra šventųjų dalis. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. Lietuvių dvasioje yra noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, nes tas šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir tvirta. Kaip žinia, yra 7 geri darbai kūnui ir sielai, tarp jų - numirėlį palaidoti ir melstis už gyvus ir mirusius. Taigi žmogus, tai darydamas, uždengia savo kaltes, savo nuodėmes, atsiteisia Viešpačiui. Svarbu, kad mes ne tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti tyloje su Viešpačiu, kad mes rastume laiko dalyvauti šv. Mišių aukoje. ir per jas susitikti su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ištiesti pagalbos ranką mūsų brangiesiems. Tai proga išgryninti savo širdis Vėlinių tyloje. Kreipdamiesi į Tėvą, šventieji nepamiršta ir mūsų, kuriuos jie mylėjo šeimos narių, dvasios brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.03 Šv. Martynas Poresas, vienuolis;

11.04 Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas