Evangelija  Lk  15,  1 - 10

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo". Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti". „Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Rugsėjo 8d. švenčiant Marijos gimimo dieną prisimename VytautąDidijį jo karūnavimo šventėje. Didžiausias uždavinys teko Vytautui vedant lietuvių tautą iš pagoniškojo į krikščioniškąjį pasaulį. Baigiantis Viduramžiams, jis suspėjo pasakyti lietuviams, kad reikia garbinti Dievą Kūrėją, bet ne jo sukurtus kūrinius. Net atkaklūs pagonys žemaičiai patikėjo juo ir be pasipriešinimo priėmė krikščionybę. 1417 m. vyskupai, krikštiję žemaičius, pranešė į Konstancą, kad šio švento reikalo „pradininkas ir valdovas" buvo Vytautas. Ordino vadovybė siekė žeminti Vytauto autoritetą ir skelbė, kad jis vienijasi su schizmatikais bei saracėnais ir rengiasi pagirdyti savo žirgus Reine. Bet tai buvo jos trumparegiška politika, numačiusi tęsti karą su krikščioniška šalimi. 1405 m. pop. Bonifacas IX uždraudė Ordinui kariauti Lietuvoje, o 1415 m. pop. Jonas XXIII panaikino visas Ordino turėtas privilegijas į Jogailos ir Vytauto žemes. Vytautas nuolat palaikė ryšius su Apaštališkuoju Sostu ir tapo žinomas Vakarų pasauliui. Popiežius prašė Vytauto padėti imperatoriui Zigmantui ginti vengrus nuo turkų ir nuo čekų husitų. Apie Vytautą Didįjį yra išlikę keletas amžininkų užrašų. Pop. Martynas V rašė, kad Vytautas padarė Lietuvoje dvasinio gyvenimo perversmo pradžią ir pavadino jį „tikėjimo ugdytoju". Šv. Romos imperatorius Zigmantas 1430 m. liepos 7 d., siųsdamas Vytautui karaliaus karūną, rašė: „Vytautas tartum Viešpaties apaštalas lietuvių ir žemaičių tautas atvedė į tikėjimą". Jis išvardijo Vytauto nuopelnus: funduota ir pastatyta Medininkų katedra, dotuotos parapinės bažnyčios. Vytautas skleidė krikščionių tikėjimą ir pas kaimynus. XVI a. pradžioje Aleksandro Jogailaičio sekretorius, žymus lenkų humanistas Erazmas Vitelijus pop. Aleksandrui VI rašė: „Vytautas, šventu krikšto ženklu pažymėtas, labiausiai mokantis tvarkyti valstybę, žiaurumą įveikiantis pamaldumu, valdė kunigaikštystę nuostabiu teisingumu ir įžvalgumu, stengėsi ne tiek saviesiems vadovauti, kiek jiems padėti. Jis pirmasis jiems sukūrė įstatymus, pastatė šventąsias bažnyčias tikėjimui skleisti; gindamas nuo priešų tėvynės valdas, buvo narsus ir nenugalimas kovotojas. Jo garbė ir šlovė buvo plačiai pasklidusi ir jis nusipelnė Didžiojo vardo.Vytauto atminimas Lietuvoje buvo saugomas. Vilniaus katedroje, kur palaidotas Vytautas, buvo įrengtas Dievo Kūno altorius su Vytauto marmuriniu antkapiu ir atvaizdu. 1594 m. jį dar minėjo pop. Klemensas VIII. 1655 m. rusų invazijos metu buvo nusiaubta katedra ir šis altorius buvo panaikintas. Net mūsų dienomis kasmet Vilniaus katedroje spalio 27 d., Vytauto mirties dieną, aukojamos šv. Mišios už Vytauto vėlę.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.13  Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

09.14  Šv. Kryžiaus išaukštinimas

09.15  Švč. M. Marija Sopulingoji

09.16  Šv. Kornelijus, popiežius, ir Kiprijonas, vyskupas, kankiniai

09.17  Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas