2010 05 09 VI - sis
Velykų sekmadienis metai C
EVANGELIJA Jn 14, 23 - 29
Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli,
laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir
apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne
mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o
Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus
visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums
savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų
širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl
grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes
Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums
pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau
nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis
neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš
myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. - Kelkitės, eikime iš čia!"
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šį sekmadienį Mišių liturgijoje skaitoma
Evangelijos ištrauka yra paimta iš vadinamosios Jėzaus „atsisveikinimo kalbos".
Tačiau tai nėra įprastas atsisveikinimas. Išganytojas užtikrina apaštalus, kad
visada bus su jais per savo Žodį: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,
ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Vadinasi,
Dievo žodžio laikymasis, kaip atsiliepimas į Jo meilę, nulemia tai, jog Jėzus,
o kartu ir dangaus Tėvas gyvena tikinčiame žmoguje. Turėti bendrą gyvenimą su
Dievu... Kažin, ar mes gerai suvokiame tokios didelės dovanos reikšmę. Iš tiesų šiuo
atveju kalbama apie abipuses pastangas. Žmogus savo gyvenimu artėja prie
Jėzaus, kuris jau prieš tai priartėjo prie žmogaus, ateidamas į pasaulį. Iš
mūsų pusės atrodo, reikia labai nedaug: tik sugebėjimo atsiliepti į Dievo žodį.
Žinoma, nederėtų pamiršti, kad tas atsiliepimas - tai visų pirma broliškos
meilės įsakymo vykdymas. Dievui žmogus yra tiek brangus, kad Jis net ir savo
buvimą pasaulyje susieja su žmonių tarpusavio meile.
Savo kalbą Jėzus baigia tipišku žydų
atsisveikinimu: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Jėzaus
ramybė yra kitokia, kitoks yra ir Jo iškeliavimas. Jis išeina, tačiau
nepasišalina. Dievas negali pasišalinti nuo savęs paties, vadinasi, Jis
nepasišalina ir nuo savųjų. Jis visuomet yra kartu su mumis. Apaštalams tikrai
nebėra jokios priežasties nerimauti ir pergyventi. Dievas yra su jais. Ar
tikrai tai suprantame, girdėdami liturgijoje pasveikinimą: Viešpats su jumis?
Ar Viešpats yra su mumis?
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
05.12 Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai
05.13 Fatimos Švč. M. Marija
05.14 Šv. Motiejus, apaštalas