2010 05 23      Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)           metai C

EVANGELIJA  Jn 20, 19 - 23

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!" Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu". Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

To, ką Kristus, žengdamas į dangų, pavedė apaštalams, nė vienas iš mūsų tikrai nepajėgtų padaryti. Pakanka sveiko tikrovės suvokimo, kad suprastume, jog tas uždavinys pranoksta mūsų jėgas. Mes nepajėgiame skelbti Dievo Karalystės visiškai nesuinteresuotai, su reikalinga aistra tam skelbimui. Tam trukdo mumyse esanti nuodėmė, ir neveltui mums primenama, kad pagrindinis priešas, kurį privalome nugalėti, yra ne išorėje, o mūsų pačių viduje. Todėl Jėzaus sprendimas patikėti iš silpnų žmonių susidedančiai Bažnyčiai Dievo Karalystės likimą galėjo atrodyti, kaip savotiškas pajuokavimas, apgavystė ar apskritai beprotiškas sumanymas. Apie tai, ko gero, ne vieną kartą kalbėjosi apaštalai, susirinkę Paskutinės Vakarienės kambaryje. Jėzus pasitraukė ir jie turi nuspręsti, ką reikia daryti toliau. Skelbti Dievo Karalystę? Gerai, su tuo viskas aišku, tačiau kaip tai reikia daryti, nuo ko pradėti, ką sakyti? Nazariečio mokiniai jautė ir kitą pavojų: kodėl jie turi išeiti viešumon ir leistis suimami? Petras ir kiti mokiniai tai gerai žinojo, patyrė savo kailiu ir suprato, kad jiems skirtas uždavinys per sunkus. Vos tik prieš gerą mėnesį jie visi galvotrūkčiais spruko kaip galima toliau nuo Golgotos, tad kaip dabar galima tikėtis kitokios reakcijos, sugebėjimo išlikti aukštumoĮ mokinių širdis nužengia ugnis ir ten užsiliepsnoja. Taip, apaštalai tikrai negali padaryti to, ką jiems liepė Jėzus. Ir štai atėjo Prisikėlusiojo pažadėta dovana iš aukštybių - Šventoji Dvasia. Mokiniai negalėjo nė tikėtis tokio staigaus veikimo. Jų širdys perpildytos džiaugsmo, jie išeina į gatvę, stabdo Sekminėms į Jeruzalę atvykusius maldininkus ir kalba jiems. Apaštalai kalba apie Jėzų, skelbia Jį esant Mesiju ir Viešpačiu, tvirtina, kad Jis ir dabar yra su jais. Tai reiškia, kad nužengė Dvasia... Dvasia Guodėja, kuri pašalina bet kokią vienatvę, padarydama Bažnyčią Dievo buvimu su žmonėmis. Dvasia Gaivintoja, nuvalanti visas dulkes nuo Dievo Veido ir Jo Žodžio. Dvasia Globėja, kuri apsaugo nuo baimės, sukeliamos mūsų tamsiosios pusės ir neleidžiančios būti tikrais Jėzaus mokiniais.  Dvasia leidžia prabilti, suteikia malonę suprasti, norėti, bendrauti. Ji įveikia žmogišką išdidumą, trokštantį pademonstruoti savo galybę, ir besinaudojantį žmones tarpusavyje supriešinančia kalba. Dievo Dvasia yra sušildanti ir apšviečianti ugnis, parodanti mums kelią nakties tamsybėse. Tai tarsi Senajame Testamente minimas ugnies stulpas, atitolinantis persekiotojus ir nušviečiantis kelią žmonėms, bėgantiems į širdies laisvę. Ji panaikina visus kasdienybės sąlyginumus, kad visiškai pasitikėtume Dievu. Tai lyg tas balandis, gerosios žinios nešėjas, grįžęs į jį pasiuntusio Nojaus rankas, kad praneštų jam, jog tvanas jau baigėsi. Ji ateina pas mus visus, atgaivindama, apšviesdama, stiprindama mus kelyje į Dievo Karalystę

  

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

05.25  Šv. Beda Garbingasis, kunigas, Bažnyčios mokytojas; šv. Grigalius VII, popiežius, šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė

05.26  Šv. Pilypas Nėris, kunigas

05.27  Šv. Augustinas Kenterberietis, vyskupas