2010 04 04
Viešpaties Prisikėlimas (Velykos) sekmadienis metai C
Šventų
Velykų šventėje teatsinaujina mumyse Jėzaus Kristaus gyvenimo
ir darbų dvasia!
Džiaugsmingo Aleliuja!
Sveikina Jus parapijos klebonas kun. Jonas Stankevičius
EVANGELIJA Jn 20,
1 - 9
Pirmąją savaitės dieną,
labai anksti, dar
neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo
rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir
pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome,
kur jį padėjo". Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie
kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė
kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus
iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules
ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir
atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie
kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs
prisikelti iš numirusių.
KAUNO ARKIVYSKUPO
METROPOLITO SIGITO TAMKEVIČIAUS
VELYKINIS SVEIKINIMAS
Apaštalas
Jonas taip aprašo savo įspūdžius po Jėzaus prisikėlimo. Ankstų pirmosios
savaitės dienos rytą Marija Magdalietė pranešė mokiniams, kad Mokytojo kapas
tuščias. Jonas ir Petras nuskubėjo prie kapo ir pamatė viduje numestas drobules
ir skarą. Tuomet Jonas įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė. Įtikėjo anksčiau, nei
prisikėlęs iš mirties Jėzus pasirodė jam ir kitiems mokiniams. Dievas
apdovanoja tikėjimu pirmiausia tuos, kurie yra tyri ir labai mylintys. Šių
žmonių gyvenime išsipildo Jėzaus palaiminimas: „Palaiminti tyraširdžiai, nes
jie regės Dievą" (Mt 5, 8). Sveikinu pačios brangiausios šventės - Šv. Velykų
proga visus, įtikėjusius į Kristaus Prisikėlimą. Velykos teatneša ne tik
džiaugsmo, bet ir tesustiprina tikėjimą, viltį ir meilę - svarbiausias dorybes,
padedančias dvasiškai augti ir kurti visavertį krikščionišką gyvenimą. Kristaus
Prisikėlimo šventė yra brangi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ji kalba apie
antgamtinę tikrovę, į kurią įžengė prisikėlęs Kristus ir į kurią esame
pakviesti mes visi, per Krikštą susijungę su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi.
Antra, Prisikėlęs Kristus kviečia mus jau dabar būti Prisikėlimo vaikais,
kuriems viešpatauja ne nuodėmės, bet Kristaus įstatymas. Šv. Velykos tebūnie
proga pamąstyti, ką reiškia būti prisikėlusiems su Kristumi. Gyvenantiems su
Kristumi per maža turėti Krikšto pažymėjimą ir per Velykas su minia giedoti
„Aleliuja". Per maža žinoti Dekalogą - reikia jo laikytis, net ir tuomet, kai
tai daug kainuoja. „Dievo įsakymai, - rašo popiežius Benediktas XVI Laiške
jaunimui, - neabejotinai kertasi su paplitusia šiandiene mąstysena, siūlančia
laisvę, atsietą nuo vertybių, taisyklių, objektyvių normų ir akinančią atmesti
bet kurį tos akimirkos geismų apribojimą. Tačiau tokia pasiūla, užuot
vedusi į tikrąją laisvę, žmogų paverčia jo geismų, tokių stabų, kaip galia,
pinigai ir nežabotas malonumas, pasaulio vilionių vergu, negebančiu įgyvendinti
savo pradinio pašaukimo mylėti." Su prisikėlusiu Kristumi save tapatina labai
daug žmonių, bet didelė dalis jų stokoja evangelinės gelmės, visų pirma -
autentiškos meilės. Meilės, kuri skatintų tarnauti ir skleisti gėrį. Meilės
trūkumas - pati svarbiausia priežastis, kodėl daugelis nesugeba visiškai
atsiverti Kristui. Matome liūdną reiškinį: daugelis yra netgi visiškai praradę
pasiaukojamos meilės sampratą. Tikėti į Kristų ir nesirūpinti meile persunkti
savo gyvenimo yra pradėtas, bet neužbaigtas darbas - Jėzaus žodžiais tariant,
tai ant smėlio pastatytas namas, kurį grasina nuplauti jūros bangos. Galėtume
tik pasvajoti, kokia būtų šiandienė Lietuva, jeigu tie 80 procentų lietuvių,
per apklausas tapatinančių save su tikinčiais į Kristų, tikrai būtų pilni
meilės Dievui ir žmonėms. Lietuva būtų pats brangiausias širdžiai žemės
kampelis, kurio niekas nenorėtų palikti. Kaip reikia, kad visi žmonės suvoktų,
jog tik tuomet tampama visverčiu žmogumi ir krikščioniu, kai nesavanaudiškai
mylima. Prisikėlusiojo Kristaus draugais tampama tik ištikimai vykdant meilės
įstatymą. Jėzus vienam Dekalogo besilaikančiam vyrui pasakė: „Tu esi netoli nuo
Dievo karalystės!" (Mk 12, 34). Pasakė įsitikinęs, kad šis vyras supranta
didįjį meilės įstatymą, jog meilė yra svarbesnė už bet kokias aukas. Popiežius
Benediktas XVI neseniai paskelbė encikliką „Caritas in veritate". Joje
Šventasis Tėvas sako, kad į šiandienę pasaulio visuomenę reikia sugrąžinti
meilę - ir ne bet kokią, bet meilę tiesoje bei teisingume. Meilė be tiesos ir
teisingumo - tai šios dorybės išniekinimas. Ten, kur meilė, privalo būti
branginama tiesa ir
klestėti teisingumas.
Meilės, tiesos ir teisingumo kupiną
gyvenimą turime susikurti patys, nes niekas kitas už mus to nepadarys. Šio
darbo pionieriais turi tapti įtikėjusieji į prisikėlusį Kristų. Popiežius
kalba: „Turint prieš akis tautų vystymosi problemas, tokias milžiniškas, kad
kone nusvyra rankos, pagalbon ateina Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai,
kuriais jis mums praneša: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti"
(Jn 15, 5) ir padrąsina: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio
pabaigos" (Mt 28, 20). Atliktino darbo gausos akivaizdoje mus palaiko
tikėjimas, jog Dievas yra tarp tų, kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi
teisingumo labui" (CV, 78). Apaštalas Paulius ragina: „Jeigu esate su Kristumi
prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje" (Kol 3,
1). Kristuje matome gražiausią meilę, nuvedusią jį iki kryžiaus mirties, kad
mes turėtume gyvenimą. Kristus ne tik kalba: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų
gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų" (Jn 10, 10), bet savo mirtimi bei
prisikėlimu šiuos žodžius patvirtina. Velykinėje maldoje, ypač švęsdami
Eucharistiją, palinkėkime vieni kitiems Dievo malonės, galinčios padaryti
mumyse patį reikalingiausią stebuklą - su kaupu pripildyti tarnaujančios,
visiems gera linkinčios meilės - meilės tiesoje ir teisingume.