2010 03 14           IV-sis    Gavėnios      sekmadienis                   metai C

EVANGELIJA  Lk   15,  1 - 3.  11 - 32

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo". Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'"

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Matau Tėvą, leidžiantį savo vaikui iškeliauti, nors Jis ir žino, kad sūnui bus bloga. Matau Tėvą, kasdien žvelgiantį į tolius, Tėvą, skubantį išskėstomis rankomis, kad apkabintų grįžtantį sūnų. Matau Tėvą, kuris nepriekaištauja ir neprašo ataskaitos, kur sūnus išleido gautus pinigus, nekaltina, bet glaudžia prie širdies, nesiklauso ir nenori paaiškinimų, o viską atstato, iškeldamas pokylį. Matau Tėvą, rodantį bekraštę meilę sūnui, kuris linkėjo tėvui mirties. Matau Tėvą, kuris žino, kad tas jo palaidūnas sūnus dar nėra išgijęs, tačiau turi kantrybės ir nedelsia surengti šventę. Matau Tėvą, išeinantį maldauti pikto vyresniojo sūnaus, besiteisinantį dėl surengtos šventės ir parodytos meilės. Matau Tėvą, kuris sutinka su savo vaikų laisve, pakenčia, nurodo, ragina. Matau tokį Tėvą ir jaučiu, kad širdį apima baimė: nejaugi Dievas yra toks? Nejaugi Jis gali tiek pasiaukoti, nes myli? Taip, Dievas yra toks. Ar tai yra Dievas, į kurį mes tikime?...Norėdamas tą tiesą akivaizdžiai patvirtinti Jėzus sutiko mirti už mus. Jis peržengė visas ribas, atidavė mums save, ir todėl girdėtoje istorijoje nėra palaidūno sūnaus. Yra tik begalinė Dievo meilė.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

03.17  Šv. Patrikas, vyskupas.

03.18  Šv. Kirilias Jeruzalietis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas.