2010 03 07 III-sis Gavėnios sekmadienis metai C
EVANGELIJA Lk 13, 1 - 9
Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir
papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų
aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo
didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?!
Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie
aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs
manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau
jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite". Jėzus pasakė palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo
pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai,
kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam
dar žemę alina!' Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį
apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'".
MINTYS PAMĄSTYMUI
„Ką blogo padariau, kad mane ištiko tokia nelaimė? Kokį kryžių man
uždėjo Dievas!"- daugybę kartų yra tekę klausytis panašių skundų, Dievui skirtų
priekaištų. Žmonės nuolat klausia: „Jei Dievas tikrai yra geras, kodėl Jis
nepadeda man išvengti sunkumų?" Šio sekmadienio Evangelijoje girdime, kad Jėzus
savo klausytojams taip pat kalba apie panašią situaciją. Cituodamas du savo
laikų kronikos įvykius, Jis stengiasi paneigti anais laikais (be abejo, ir
šiomis dienomis) liaudyje paplitusią nuomonę. Statistinis pamaldus tikintysis
manė, kad nelaimės, kaip kad bokšto prie Siloamo tvenkinio griuvimas, buvo
bausmė tiems, kurie vienaip ar kitaip buvo padarę didelių nuodėmių. Labai daug
žmonių skausmo ar kančios akimirkomis priekaištauja Dievui. Tai, ką kalba
Jėzus, stebina ir kažkiek nuvilia. Jėzus nurodo kiekvieno atsakomybę: didelę
dalį mūsų išgyvenamo skausmo sukuriame mes patys. Nemaža žmonių daro viską, kad
tik sudarytų sau ar kitiems sunkumų, o paskui mėgina visą atsakomybę suversti
Dievui. Dievas iš tiesų visuomet daro tai, ką Jam leidžiame padaryti mes,
tačiau visuomet sustoja, susidūręs su mūsų priešiškumu Jo valiai bei širdies
kietumu. Šeimininkui, kuris teisėtai nori nukirsti nevaisingą figmedį,
sodininkas pataria kiek palūkėti: jis pats pasirūpins medį apkasti ir patręšti,
ir, jei net tada medis neduos vaisių, jį bus galima nukirsti. Juk nukirtus
medį, jo nebepavyks atgaivinti...
Iš tiesų Dievas parodo kantrybę ir mūsų
atžvilgiu: Jis taip pat mus, kaip tą figmedį, apkasinėja ir patręšia (tiesa,
mes visa tai vadiname gyvenimo sunkumais) ir laukia, ar mes duosime vaisių. Tie
vaisiai - tai mūsų atsivertimas, pastangos keisti savo elgesį, atnešantį
nelaimes mums patiems ir kitiems žmonėms. Gyvenimas yra galimybė suvokti ir
atskleisti sau, kas yra Dievas mums, ir kas esame mes. Visuomet, kai mes
prašome Dievą išvaduoti iš skausmo, Viešpats kviečia mus nesukelti skausmo
kitiems, išrauti savyje blogio šaknis ir parodyti savyje guodžiantį ir
besišypsantį Dievo veidą. Todėl, susidūrę su liūdnais įvykiais ir nelaimėmis,
niekuomet neskubėkime kaltinti Dievo, nepurtykime galvos ir nesitraukime atgal,
o priimkime tai, kaip gyvenimo pamokymą tinkamai atlikti tai, kam esame
pašaukti. Tai ir bus pirmas žingsnis į atsivertimą...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
03.08 Šv. Dievo Jonas, vienuolis
03.09 Šv. Brunonas (Bonifacas) Kverfurtietis,
vyskupas, kankinys