2010 02 28 II-sis Gavėnios sekmadienis metai C
EVANGELIJA Lk 9,28-36
Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą,
Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda
pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai,
kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir
kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė
miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems
tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime
tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui". Jis nesižinojo, ką
kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į
debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano
išrinktasis Sūnus, jo klausykite!" Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie
tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Bažnyčia atgailos
kelionės pradžioje kalbėdama apie Jėzaus atsimanymą stengiasi geriau parodyti
tai, ko siekiame. Juk iš tiesų, jeigu stengiamės siekti atsivertimo, rūpinamės
būti užjaučiantys, sugebame atsisakyti nebūtinų dalykų, mokame pasninkauti,
melstis ir trokštame siekti dvasinės gelmės, tai darome todėl, kad norime būti
laisvi ir trokštame matyti savo Mokytojo šlovę. Ar esame savo tikėjime bent
akimirkai atsidūrę ant Taboro? Mišios kurių metų atrodo, kad kažkas palietė
mūsų širdį, gamtoje praleista diena ir tuo metu patirta ramybė, kai Dievas,
atrodytų, pasilenkia prie mūsų ir norisi dėkoti visa širdimi,- visa tai
akimirkos, gyvenimo žiežirbos, kurios, tačiau, leidžia pajusti mumyse
gyvenančią begalybę. Tai džiaugsmas ir drauge baimė, tokia pat, kokia apėmė
Petrą ir jo draugus ant Taboro kalno. Dievo grožis, Jo didybės suvokimas turi
tapti mūsų dvasinio gyvenimo varikliu. Petras tai ir išreiškė, sakydamas:
„Mokytojau, kaip gera mums čia". Gyvendami be tokio suvokimo, matome labai daug
blogio. Mus skaudina nešvarios gatvės ir užteršta gamta, piktina politikų ir
pramogų pasaulio atstovų kalbos, baisimės viešpataujančia netvarka, pykstame,
kad esame priversti gyventi nuolat konkuruodami su kitais, kovodami,
susidurdami su vis naujais iššūkiais. Siaubingas yra pradingusios meilės
skausmas, nesutarimai su artimaisiais, kuomet patys skausmą sukuriame, jį
maitiname savo prisiminimais ir galiausiai būname to skausmo parblokšti. Ar ne
todėl mūsų šiuolaikinis gyvenimas yra toks trapus? Ar ne todėl mūsų
bendruomenėse yra tiek daug abejingumo? Gal mes pamiršome džiaugtis tikėjimu ir
kalbėti apie tikėjimo džiaugsmą? Šventosios Mišios, kuriose dalyvaujame, gali
būti grožio vieta: tyla, giesmės, tikėjimas, vieta, kurioje meldžiamės,- visa
tai gali atnešti bent trupinėlį grožio į mūsų susikurtą pilką kasdienybę. Tai
Taboras, ant kurio mus veda Išganytojas.