2010 02 14    VI-sis  eilinis   sekmadienis   metai C

EVANGELIJA  Lk  6, 17.  20 - 26

Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams". „Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria,

nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Jėzus atskleidžia dvejopą gyvenimo suvokimą: gyvenimas „dėl Dievo Karalystės" ir gyvenimas „dėl savęs". Galime gyventi išskirtinai tik dėl šio pasaulio, bet galime gyventi taip pat ir dėl amžinojo gyvenimo. Apaštalas Jokūbas, atrodo, tai aiškiai suprato, kai savo laiške rašė: „Ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems?" (Jok 2, 5). Tad tikrasis skirtumas yra ne tarp turtingų ir vargšų, bet tarp turtingų pasauliui ir turtingų Dievui. Žmogus, nesidalijantis meile, yra vargšas (žr. Lk 16, 19-31) Jėzus nieko nepasmerkia, tik perspėja, kad tam tikras gyvenimo būdas apiplėšia žmogaus sielą. Žmogus yra beturtis, jei jis tiki esąs turtingas vien tik todėl, jog turi daug materialaus gėrio, yra išsilavinęs, sveikas ir gražus. Toks mėgavimasis savimi yra skurdžios sielos požymis, kuris pasimato ištikus nesėkmei, nes tada žmogus pasijunta esantis „atvirame lauke", neturintis į ką atsiremti. Žmogus, kuris Dievo nepažįsta, gali turėti daug vilčių, bet galiausiai yra be vilties, be didelės, visą gyvenimą remiančios vilties. Be abejo, mums reikia mažesnių ar didesnių vilčių, palaikančių mus kasdieniniame kelyje, tačiau jų nepakanka, jei nėra visa kita pranokstančios vilties. Jėzus mus kviečia tapti ne beturčiais, bet turtingais Jėzus įpareigoja mus gyventi dėl kitų, tačiau tik bendrystėje su juo įstengiame būti dėl kitų, dėl visumos, vieni ir tik savo išgalėmis nepasieksime Dievo Karalystės. Tai akivaizdu, pavyzdžiui, kad ir stebint bergždžias žmogaus, nutolusio nuo Dievo, pastangas sumažinti klimato atšilimą mūsų planetoje. Tik Dievo, mylėjusio mus iki galo (žr. Jn 13, 1; 19, 30), palytėtas žmogus ima suvokti, kas iš tiesų yra gyvenimas. Juk gyvenimas tikrąja šio žodžio prasme surandamas ne savyje ir ne savo išgalėmis, bet santykyje su tuo, kuris yra gyvenimo versmė. Graikų Bažnyčios mokytojas šv. Maksimas Išpažinėjas († 662) sako: „Kas myli Dievą, negali vergauti pinigams. Jis juos išleidžia dieviškai, teisingai padalija atsižvelgdamas į teisėtus poreikius". Iš meilės Dievui randasi dalyvavimas Dievo teisingume bei gerume kitų atžvilgiu, gimsta atsakomybė už kitus.