EVANGELIJA  Mk 12, 38 - 44

Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas". Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šio sekmadienio liturgijos centre matome dvi našles. Jei ir šiaip našlės statusas susijęs su dideliu skausmu, vidiniu nerimu, prarastais jausmais, tai Jėzaus laikais žydų visuomenėje likti našle buvo tikra tragedija. Našle likusi moteris turėjo gyventi be jokios socialinės ar šeimos paramos, dažnai būdavo priversta elgetauti ar dar blogiau - tapti prostitute. Viena, be pragyvenimo šaltinio, visų niekinama elgeta,- ar būtų įmanoma įsivaizduoti blogesnę situaciją?! Tačiau kaip tik apie šias visuomenės atstumtąsias kalba šios dienos Mišių skaitiniai. Gyvenime būna akimirkų, kai netenkame visko: sveikatos, darbo, brangaus žmogaus (ir tai ne todėl, kad šis mirė), nebejaučiame noro gyventi. Sunkios, siaubingos akimirkos, kai jaučiamės, tarsi nebesugebėsime viso to pakelti. Tarsi Yra tekę matyti tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, draugų, atrodytų, kupinų jėgų ir ironijos, kurių viltys paskui sudužo į jų gyvenimo kelyje išdygusias sienas. Atsidūrus gyvenimo šalikelėje, patyrus netikėtus smūgius, apima vien tik skausmas ir nieko daugiau, nebesinori dar ko nors ieškoti. Evangelijoje minima našlė su naiviu pasitikėjimu aukoja savo menkas lėšas šventyklai, o tai reiškia, Dievui. Ji nežino, kas bus su jos pinigėliu. Galbūt iš jo pasijuoks aukų dėžę atidaręs šventyklos tarnautojas, galbūt už jį bus nupirktas skuduras grindims plauti... jai tai nerūpi, nes tai, ką daro ji, yra absoliutu, o jos poelgis kupinas begalinio švelnumo... Net ir tada, kai nesugebame parodyti jausmų, kai nieko nebenorime iš gyvenimo, mes galime tapti šviesa, dovana, viltimi. Kartais to net nesuvokiame ir tai mums nerūpi, kaip tai nerūpi ir tiems, kurie pilnai sąmoningai atidavė save tarnystei kitų labui, patys patyrę gyvenimo skaudžius smūgius... Yra šventųjų, stebinančių Bažnyčią savo dinamiškumu ir savo vidine jėga, tačiau yra ir tokių, kurie kuria ją savo visiems matoma auka ir kančia, savo sugebėjimu atlaikyti gyvenimo vargus... Tad ir iškankintas brolis, suvargusi sesuo, našliai ir našlės, nejaučiantys nei meilės, nei pagarbos, nusivylę savimi ir gyvenimu, žmonėmis ir įvykiais, gali paaukoti tai, ką turi savyje, nors tai, atrodytų ir labai maža. Svarbu, kad tai būtų daroma dėl Dievo, dėl to, kad jie tiki gyvenimu, kabinasi į jį su paskutine viltimi. Mes gi, trapūs Dievo Tautos nariai, turime mokytis iš tų vargšių našlių pasitikėti Visagaliu ir iš tiesų atsiduoti Tam, kuris viską gali. Ne garbinimas, ne pamaldumas, ne savo katalikiškumo ir dvasingumo demonstravimas gali išgelbėti mus, bet sugebėjimas ilgėtis šviesos...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.09  Laterano bazilikos pašventinimas

11.10  Šv. Leonas Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas

11.11  Šv. Martynas Turietis, vyskupas

11.12  Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys