EVANGELIJA Mk 10, 35 - 45
Čia prie Jėzaus prieina
Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad
padarytum, ko prašysime". Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?" Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje,
kitam - kairėje!" Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti
taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu
krikštijamas?" Jie sako: „Galime". Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią
aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi
būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar
kairėje, - tai bus tiems, kuriems paskirta". Tai išgirdę,
dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono. Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs
žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo
joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų,
tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk
ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės
atiduoti kaip išpirkos už daugelį".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Mokinių prašymas
nustebino Jėzų. Jis pats žino ir visuomet rūpinosi paaiškinti apaštalams, kad
Jo karalystė reiškia tarnavimą, o už tai Jis turės sumokėti savo Krauju, tuo
tarpu tie du broliai kalba apie privilegijas ir aukštas pareigas, atlyginimą ir
galimą naudą. Negana to, kiti apaštalai pasipiktinę užsipuola Jokūbą ir Joną.
juk jie tiesiog iš panosės jiems pavogė tokią puikią idėją!...
Kaip tik todėl Jėzui tenka dar kartą leistis į
aiškinimus: apaštalai yra pašaukti ne vadovauti, o mylėti ir tarnauti taip,
kaip daro Jis, vienintelis visų Mokytojas. Remdamiesi šiais Evangelijos
žodžiais galime tikrai nuoširdžiai paklausti savęs, kaip mes suvokiame Bažnyčią
ir pirmiausia, be abejo, galvosime apie tuos, kurie užima tikinčiųjų
bendruomenėje vienokias ar kitokias pareigas: vyskupus, kunigus, katechetus,
bažnyčios darbuotojus. Reikia pripažinti, kad yra labai daug nuostabių žmonių,
kurie, suvokdami savo pačių ribotumą, visą savo gyvenimą skiria Evangelijos
skelbimui ir krikščioniškam liūdijimui. Yra daug senyvų kunigų, kurie, nežiūrint
amžiaus sukeliamų skausmų, stengiasi nešti gyvenimo Duoną tikintiesiems mažose,
atrodytų, visų užmirštose bendruomenėse, ir jaunų kunigų, kurie, vietoje to,
kad pasinaudotų išeigine diena, tą laiką skiria tikintiesiems. Manyčiau, kad
mums visiems dar reikia nueiti ilgą kelią, saugotis, kad nepasiduotume pasaulio
šlovės pagundoms ir išmokti žvelgti vien tik į savo mylimąjį Mokytoją,
nelaukiant greitų rezultatų, besidžiaugiant tuo, kad galime dovanoti save
kitiems su tikru nusižeminimu ir paprastumu. Jėzus kalba apie mus, kaip apie
avinėlius tarp vilkų, tuo tarpu kartais aplanko mintis, kad jeigu mus supantys
žmonės nėra panašūs į avinėlius, gal ir mums būtų ne pro šalį prisijungti prie
vilkų...
Jėzus sako, kad Jis atėjo tarnauti, o ne kad
Jam būtų tarnaujama, tuo tarpu kartais mūsų Bažnyčia dejuoja, kad jai skiriama
per mažai dėmesio ir norėtų būti labiau vertinama...
Ko gero, mums tik reikia paprasčiausiai
atsiversti...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.19
Šv. Jonas de Brebefas ir Izaokas Žogas, kunigai, kankiniai ir jų
draugai, kankiniai; šv. Kryžiaus Paulius, kunigas
10.24
Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas