EVANGELIJA  Mk 10, 2-16

Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?" Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti". Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.  Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!" Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja". Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, - neįeis į ją". Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Tokių yra dangaus karalystė. Kūdikiai vadinami palaimintais, nes jie neturi nieko, kuo galėtų pasigirti nuveikę. Jie dar nėra nuveikę jokių žymių darbų. Jie neturi kuo didžiuotis, neturi jokių pretenzijų apginti savo teises. Jie priima tai, kas jiems yra dovanojama. Neturėtume klysti: Jėzus anaiptol neidealizuoja kūdikių, ir Jo žodžiai nereiškia, kad suaugę žmonės privalo stengtis grįžti į kūdikystę. Vis dėlto yra vienas bruožas, skiriantis kūdikius nuo suaugusiųjų: kūdikis yra kupinas pasitikėjimo. Jis leidžia, kad jam būtų vadovaujama, sugeba gyventi ta akimirka ir džiaugtis vyresniųjų globa. Kaip tik tai yra tikro ir nuoširdaus tikėjimo ženklas. Jėzus savo žodžiais apie kūdikius piešia aiškų evangelinio žmogaus paveikslą, drauge pats tapdamas tokio žmogaus pirmavaizdžiu. Jėzus liko tokiu kūdikiu iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos, nes visko tikėjosi iš dangaus Tėvo... Mes beveik nieko nežinome apie jo kūdikystę ir vaikystę, tačiau matome jog pačiais sunkiausiais momentais, savo kelyje nuo Getsemanės iki Golgotos Jis neprarado kūdikiškos dvasios ir visuomet kreipėsi į savo Tėvą... Kūdikis neturi ko ginti, jam nereikia stengtis išlaikyti padėtį visuomenėje, jam nereikia išsaugoti savo privilegijų. Jis turi viską, nes jam viskas duodama, todėl jis yra laisvas ir gali atsiliepti į jam skirtą kvietimą. Jis pasitiki, neįtarinėja ir neieško savo naudos, todėl gauna viską. Kažin, ar ne todėl mes, suaugusieji, tiek daug prašome ir negauname?...

                  ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

10.05 Šv. Faustina Kovalska, vienuolė

10.07  Rožinio Švč, Mergelė Marija