EVANGELIJA Mk 7, 1 - 8.
14 - 15. 21 - 23
Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto
aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius
suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat
fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę
rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar
daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių
bei varinių indų plovimo. - Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia:
„Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo
suterštomis rankomis?" Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo
Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli
nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę
Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių". Ir vėl sušaukęs minią,
Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš
lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus
išeina". Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti
sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas,
suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos
tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šio
sekmadienio evangelijos ištraukoje Jėzus ryžtingai pakyla prieš veidmainystę,
polinkį sureikšminti išorės gestus ir apeigas, o apleisti širdies tyrumą. Deja,
žmogus labiau trokšta atrodyti, negu būti geru. Šiandien tai ne tik
individuali, bet taip pat socialinė bei kolektyvinė problema. Visuomenė yra
labai susirūpinusi aplinkos užteršimu ir beveik nieko nebekalba apie vidinę ir
moralinę taršą. Išorinės aplinkos tarša, su kuria dabar susiduriame, yra
vidinės aplinkos taršos veidrodis ir rezultatas. Ekologiniai sąjūdžiai per
mažai į tai kreipia dėmesio. Jie karštai kovoja - jų jausmas suprantamas ir
teisėtas - su aplinkos tarša, tačiau tai, kad žmogus teršia savo dvasią, jie
laiko viena iš jo laisvės teisių. Čia glūdi veidmainystė. Norime pašalinti
išmatuojamą taršą, tačiau nekreipiame dėmesio į dvasinį žmogaus užterštumą.
Panašu, kad ir mūsų laikų krikščionims nelabai rūpi abejingumas, rūstybė,
įtarinėjimai, nusivylimas, nesąžiningumas,- visi tie dalykai, kuriais taip
piktinamės visuomenėje, bet, atrodo, nė vienas sau negalėtume to prikišti. Norėtųsi
patikėti, kad to nėra, bet faktai yra visiškai priešingi! Kaip tik todėl kyla
liūdnas įtarimas, kad mes dar vieną kartą įkalinome Jėzų, ir mūsų tikėjimas
nusirito iki gausybės apeiginių nuostatų, taip prarandant esmę. Labai retai
tenka išgirsti žmones, nusiskundžiančius, kad jie nesugeba pakankamai
nuoširdžiai mylėti, kaltina save, kad Šventąsias Mišias laiko pareiga, o ne
švente, graužiasi, kad nepadeda savo artimui, dūsauja, kad skubėdami neparodo
reikiamo kilnumo... Mes turime keistis ne išorėje, bet viduje. Turime ne
atlikinėti veiksmus, panašius į atsivertimą, bet pakeisti savo širdį, kad
išoriniai veiksmai paliudytų tai, kas iš tiesų įvyksta viduje. Dievas juk ieško
ne gražias kaukes dėvinčių krikščionių, bet savo vaikų, ne teisiųjų, bet
nusidėjėlių, kurie trokšta atsiversti...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
09.03 Šv. Grigalius
Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas