EVANGELIJA
Mk 6, 1 - 6
Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių
lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti
sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per
išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne
dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo
seserys negyvena čia, pas mus?!" Ir jie piktinosi juo. O
Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje
tarp savo giminių ir savo namuose". Ir jis ten negalėjo
padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.
Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Nazareto gyventojai stebisi, matydami Jėzų,
kuris, užaugęs jų mieste, dabar grįžo jau kaip garsus pranašas. Jėzus gi
stebisi Nazareto gyventojų netikėjimu...Tai negatyvi nuostaba, bendras
skausmas, tarpusavio nesupratimas, kuris tuo skaudesnis, kad visa tai vyksta
Nazarete, o Jėzaus klausosi jo vaikystės žaidimų draugai. Be abejo, jų tarpe
buvo ne vienas, anksčiau pirkęs visų gerbiamo dailidės padarytus baldus, tačiau
dabar besipiktinantis, kad to paties dailidės sūnus, niekuomet nesimokęs
jokioje rabinų mokykloje, įsikalė sau į galvą mintį vadintis pranašu... Ar
neatrodo, kad taip atsitinka ir mūsų laikais? Tikintieji ne kartą piktinasi,
kad Dievo Žodis, išganymo žodis, kuris atverčia ir pripildo sielą, buvo patikėtas
silpnoms mokinių rankoms. Kaip tik todėl ir norėčiau kalbėti apie silpnumą:
apie tikinčiųjų ir naujųjų pranašų, kurie taip pat yra Bažnyčios nariai,
silpnumą. Tai tikras silpnumas, istorinė realybė, liudijanti, kiek daug kartų
klydo popiežiai, vyskupai, kunigai ir eiliniai krikščionys. Viskas atrodo labai
paprasta: iš tiesų dažnai tikėjimo žmonės skelbiamo liudijimo nesugeba
patvirtinti nei savo gyvenimu, nei malda, nei tolerancija, nei pagarba
Evangelijai. Į tai žvelgdami žmonės greitai padaro išvadą, kad Evangelija, ko
gero, yra tik apgaulė. Toks vertinimas yra įprastas mūsų laikais, kai moralinio
tyrumo visuomet reikalaujama iš kitų, o save stengiamasi pateisinti. Vis dėlto,
kažkas panašaus įvyko ir Nazarete... Jėzus nebuvo priimtas sinagogoje, nes Jo
klausytojai palaikė Jį pernelyg gerai pažįstamu, banaliu žmogumi, kuriam
trūksta asketiškumo, išskiriančio tikrai religingą asmenybę iš minios. Jėzus
atrodė perdaug paprastas, kad galėtų kalbėti apie Dievą. Iš tikrųjų krikščionys
nėra tobuli ir veikiausiai nėra geresni už kitus bei labai malonūs, tačiau to
nepakanka, kad būtų galima atmesti Žodį, sustabdyti Kristų, kad būtų galima
neskelbti Evangelijos. Apaštalai irgi buvo gana tolimi mūsų susikurtam
asketiškumo idealui, savo silpnumą irgi išgyveno su visu tragiškumu, tačiau
Jėzus pasirinko juos, nes norėjo, kad jie sugebėtų atjausti kitų menkumą,
pirmiausia priimdami savąjį. Bažnyčia nėra vien tik tobulųjų, teisiųjų ir
tyrųjų bendruomenė. Tai vaikų, kurie atrado sutaikinimą Tėvo glėbyje, būrys. Mums
ne visada lengva tai priimti, kyla pagunda šiek - tiek pataisyti Evangeliją,
nes mes, kaip atrodo, esame truputėlį geresni už tuos, kuriuos kritikuojame,
tačiau iš tiesų Dievas laukia savo vaikų, mokančių priimti save ir kitus
tokiais, kokie jie yra, nebijo pripažinti savo ribotumo ir nejaučia poreikio
pažeminti kitą, kad patys jaustųsi geresni.
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
07.04 Šv. Elzbieta Portugalė