EVANGELIJA
Mk 16, 15- 20
Ir jis
tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas
įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie
įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis
kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems
nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks". Baigęs jiems kalbėti,
Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę
visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant
ženklais, kurie juos lydėjo.
MINTYS
PAMĄSTYMUI
.Žengdamas
dangun Išganytojas nepaliko mūsų, bet priešingai: nutarė pratęsti savo buvimą
visiems laikams, gal ne visada atpažįstamas ir suvokiamas, bet visuomet, kaip
tas, kuris labai pamilo mus. Juk neveltui Jis pažadėjo apaštalams: Aš esu su
jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Todėl Šeštinės yra ne
atsisveikinimo, o pasilikimo šventė. Viešpats Jėzus ir toliau gyvena su mumis.
Jis nori mylėti, keliauti per gyvenimą, tikėti ateitimi drauge su mumis.
Susitikimas su Juo - tai ne apeigos, kurių ceremonialas ruošiamas iš anksto, ir
kurios trunka tik akimirką. Pažinę Kristų mes užmezgame su Juo ryšį, kuris
trunka visą laiką, ir mūsų gyvenimo istoriją rašome tik su Juo. Mums nereikia
palikti savo įprasto pasaulio, kad galėtume susitikti su Juo. Jį visuomet
sutinkame savo kasdienybėje: galbūt, ligoninės lovoje, gal pasilenkusį prie
mūsų rašomojo stalo, ar virtuvėje, plaunant indus. Viešpats Jėzus ir dabar
nieko neaiškina, tik paprasčiausiai apdovanoja mus savo Buvimu. Jam nereikia
ekspertų patarimų ir papildomos informacijos, nes Jis viską jau žino apie
žmogų. Jis nesvarsto bedarbių, atstumtųjų, kitaip mąstančių, visuomenės
paniekintųjų, emigrantų, galo su galu nesugebančiųjų sudurti problemų, nes Jis
pats yra toks, kaip jie, Jis yra vienas iš jų. Jis nekalba apie skausmą, bet
kenčia. Jis nerašo enciklikų apie draugystę, bet yra draugu, kuris niekada
neišduos ir neapleis. Jis negina išnaudojamųjų teisių prieš išnaudotojus, bet
pats yra Silpnasis pasaulio galingųjų rankose. Jėzus yra mūsų gyvenime, mūsų
žmogiškume. Jei kartais tikimės Jį susitikti „išeidami" iš savęs, tegul ir
kreipdami žingsnius į šventą vietą, rizikuojame prasilenkti su Juo. Jis yra
mumyse ir kiekvienas mūsų turime išmokti Jį atpažinti savo kasdienybėje. Ne
kartą tenka susidurti su labai religingais žmonėmis, kurie viliasi labiau
priartėti prie Dievo, atsisakydami savo žmogiškumo, atsiribodami nuo visko, kas
žemiška, palikdami už savo pečių įprastinį gyvenimą ir kopdami neįmanomais
„aukštyn vedančiais" keliais. Jie nesuvokia, kad Dievas eina priešinga
kryptimi: Jis „leidžiasi" iš aukštybių, eidamas pasitikti žmogų ir bendraudamas
su juo jo alsavime, prakaite, ašarose, meilėje ir visose kasdienio gyvenimo
smulkmenose. Mes taip stengiamės kalbėti apie dangų ir nepastebime Jo, sėdinčio
greta...Todėl negalime nemylėti viso to, ką myli Dievas. Negalime nepriimti,
nesistebėti, negerbti to, ką pats Dievas, kartą sukūręs. Negalime nemylėti
vieni kitų, nes tik savo artimo akyse turime galimybę pamatyti Dievo, esančio su
mumis, žvilgsnį.
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
05.26 Šv. Pilypas Nėris, kunigas
05.27 Šv.
Augustinas Kenterberietis, vyskupas
05.29 Šv.
Uršulė Ledochovska, vienuolė