EVANGELIJA Jn 2, 13- 25
Artėjant žydų Velykoms, Jėzus
nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis,
balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo
visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus,
išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius
ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!" Jo mokiniai prisiminė, kad yra
parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane. Tuomet
žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi
teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą
šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt
šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet jis
kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių,
mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais
žodžiais. Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus
pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas
paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Pasakojimas apie
prekiautojus, kuriuos Kristus išvarė iš šventyklos, gali kelti mums savotišką
pasitenkinimą: gerai, kad tiems prekeiviams buvo parodyta, kad jų elgesys
nesuderinamas su šventovės kilnumu. Tikriausiai nepagalvojame apie šio
Išganytojo poelgio pasekmes. Derėtų pagalvoti apie tai, kad tuos tikėjimo
priešus jis rado pačioje šventykloje, todėl, ko gero, teks su nepasitenkinimu
tvirtai sučiaupti lūpas: didžiausių krikščionybės priešų taip pat reikia
ieškoti ne išorėje, bet pačioje Bažnyčioje. Nereikia savęs guosti iliuzijomis:
pavojus Bažnyčiai ateina ne iš išorės, bet iš vidaus, iš mūsų pačių. Išorės
priešai, galiausiai, pasitarnauja Bažnyčiai: ji budi, stiprina savo jėgas, nors
ir nustumta į katakombas, ji puoselėja savo tikinčiųjų ištvermę, ji tikrai
tampa verta pagarbos ir, pagaliau, jaučia, kad iš tiesų yra globojama iš
aukštybių, nes išsipildo Jėzaus žodžiai: Pragaro vartai jos nenugalės… Tačiau
susidūrusi su priešais, slypinčiais jos viduje, Bažnyčia yra silpna, beveik
bejėgė. Vidaus priešai – tai drauge ir patys Bažnyčios nariai, todėl jie
niekuomet nesistengia atskleisti savo blogybių, bet ir toliau uoliai kyla prieš
visą pasaulį. Juos įveikti gali tik šventieji ir… Kristaus rimbas. Šią
nemalonią situaciją labai gražiai nusako Europą iš tolimosios Indijos pasiekę
žodžiais: Kokia nuostabi būtų krikščionybė, jei… nebūtų krikščionių. Panašiai
kalba ir katalikai: Mūsų tikėjimas yra labai teisingas, tačiau mes jo taip
neteisingai laikomės… Todėl šio sekmadienio mintys krypsta į mus, krikščionis.
Jėzaus poelgis – tai priminimas, kad ir mes galime būti šventovės priešais, jos
niekintojais. Mūsų vidutiniškumas, sugebėjimas sumenkinti savo tikėjimą iki
“protingų reikalavimų”, kurie iš tikrųjų reiškia baimę ir suktumą, nuolatinės
pastangos nesiekti tiek daug, kaip to reikalauja Kristus, poelgiai, kuriais
laikas nuo laiko paneigiame kai kuriuos tikėjimo išpažinimo straipsnius,
abejonės ir neryžtingumas, nenoras suvokti savo gyvenimo, žvelgiant į
paskutinius dalykus, įsivaizdavimas, kad religija gali būti savotiška apsauga
gyvenimo pabaigoje, pasmerkimas, kurį dalijame kitiems, kryžiaus baimė,- visa
tai mūsų ginklai, atkreipti į Šventovę. Gavėnia kaip tik ir yra tas laikas, kai
tikintiesiems primenama būtinybė įvertinti save ir suvokti, kas mums iš tiesų
yra brangu, bei parodyti ryžtą pakeisti situaciją. Gal geriau jausti Kristaus
meilės įspėjimus ir pakilti, įkvepiant gaivaus oro, negu vaizduoti nekaltą ir
teisų krikščionį, kuriame iš tiesų slypi suvargusi siela ir plaka išdaviko
širdis.
Iškeliavę
pas Viešpatį...
Praėjusią savaitę iškeliavo pas Viešpatį šie
mūsų parapijos bendruomenės nariai: Vanda Tūbienė, Jonas Urbonas, Vytautas
Orincevičius, Raimonda Markevičienė. Amžinąjį atilsį duok jiems Viešpatie...
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
03.19 Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos
sužadėtinis