EVANGELIJA Lk
1, 26 - 38
Šeštame mėnesyje
angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi
Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o
mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis
apdovanotoji! Viešpats su tavimi!" Išgirdusi šiuos
žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai
tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir
pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis
Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis
viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo". Marija
paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?"
Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo
galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir
vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje,
ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra
negalimų dalykų". Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna
man, kaip tu pasakei". Ir angelas pasitraukė.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Tebūna
man, kaip tu pasakei". Paprasta ir taip didinga...
Ji tikrai nebuvo laimingesnė už mus. Ji
paprasčiausiai kur kas labiau už mus pasitikėjo Dievu. Mes visi norėtume žinoti
savo ateitį. Negalėdami atsispirti šiam troškimui, žmonės eina pas ekstrasensus
ir būrėjus, skaito horoskopus ir klausosi visų pranašysčių iš eilės. Ieškome
mokytojo, kuris pasakytų, kaip turėtume elgtis, norėdami išvengti sunkumų ir
nelaimių ateityje. Mes bijomės ateities, todėl stengiamės apsidrausti,
manydami, kad žinios mus apsaugos, tačiau ateitis vis tiek būna visai kitokia,
negu kad tikėjomės. Iš tiesų Marija mums tampa gyvu pavyzdžiu, kaip išvengti
ateities baimės. Visas gyvenimas turi tapti dideliu pasitikėjimo aktu. Kas
beįvyktų, mes viskam sakome „taip", kaip kad tai padarė Marija. Mes ištariame
Dievui „taip" ir jaučiamės ramūs. Visa, kas beatsitiktų, yra Dievo valia. Jei
nesugebėsime Dievui ir sau pasakyti to sakralaus „taip", mūsų gyvenimas virs
pragaru. Nuolat klausinėsime savęs: „Kodėl kaip tik man taip atsitiko? Už
kokius nusikaltimus turiu kentėti? Kodėl Dievas mane baudžia? Ar jam nepakanka
viso to, ką iškenčiau iki tol?" ir niekaip nerasime atsakymo. Stengdamiesi
kovoti dėl savo likimo ir pykdami dėl įvykių, nesuderinamų su mūsų norais, iš tiesų
paneigtume patį gyvenimą. Jei nemokėsime ištarti Dievui „taip", tai bus visa ko
pabaiga. Tada žmogus į Dievą žvelgia, kaip į savo priešą ir jaučiasi
persekiojamas, nesuvokia, kokią prasmę gali turėti vienokie ar kitokie įvykiai
ir net nebando tos prasmės ieškoti. Savo kelią su Dievu susiejęs žmogus Jo
malonės dėka žvelgia į savo gyvenimo įvykius ir žino, kad iš jų gali mokytis,
rasti prasmę ir net įžvelgti juose jam skirtą gėrį. Įvykusio dalyko pakeisti
nebeįmanoma, tačiau įmanoma padaryti, kad nebesikartotų padarytas blogis,
pasitikint, kad Dievas ir pačias sunkiausias akimirkas gali palydėti savo
palaima. Marija daug ko nesuprato ir nežinojo, kas jos laukia, tačiau ir
nežinodama ji be šešėlio dvejonės ištarė "Tebūnie!". Šį žodį ištarę Dievui, ir
mes galime būti tikri, jog mūsų širdyje apsigyvens ramybė...