EVANGELIJA PAGAL JONĄ 2, 13 – 25
Artėjant žydų
Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado
prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų
keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš
šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų
stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius
ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai
prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai
kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip
daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o
aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt
šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris
dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik
paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus.
Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Per Velykų
šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą,
matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais
nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas
paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Evangelistui
Jonui būdinga priešpriešinti Jėzui žydus kaip tuos, kurie nepriima Gerosios
Naujienos, todėl jie ir „nesusikalba“ su Jėzumi. Štai ir čia jie mato tik tą
išorinę šventyklą, kurioje nuo seno aukojami gyvuliai už žmonių nuodėmes, o Jėzus nori pasakyti
naują Tiesą apie Šventyklą, kuri yra Jo paties Asmuo, o kartu ir Auka, kartą ir
visiems laikams paaukota už viso pasaulio nuodėmes, kad mūsų širdžių šventykla
būtų atnaujinta, mumyse atkurta tai, ką buvo sugriovusi nuodėmė. Išties tam
reikalingos nemažos ir gana drastiškos priemonės: „susukti iš virvučių
rimbą“ ir su visa jėga, net piktumu išvaryti iš mūsų „senojo žmogaus“
mąstyseną ir įsisenėjusius ydingus papročius, nelyginant gyvulius iš šventyklos
kiemo. Tačiau tai – labai švelnu, palyginti su tuo, kur Jį patį, Mylimąjį Tėvo
Sūnų, nuvedė Jo uolumas dėl Tėvo namų, mūsų širdžių šventyklos, kad išsipildytų
Senojo Testamento pranašystė: „Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane“.
Tas beprotiškos meilės uolumas nuvedė Jį ant Kryžiaus, kaip apaštalas Petras
vėliau paskelbs: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus,
kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo
žaizdomis“ (1 Pt 2,24). Per tris dienas Jis atstatė „savo kūno
šventyklą“, prisikeldamas iš numirusių, ir tai yra mums duotas didysis
Ženklas. Jei mes panorėsime jį matyti ir suprasti, turime šansą, kad ir mes
savo vidinėse šventyklose kaip „tikrieji garbintojai šlovinsime
Tėvą dvasia ir tiesa, nes pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (plg. Jn
4,23). Jei tik mes panorėsime savo gyvenimo sunkumuose, prislėgimuose,
išbandymuose pamatyti tą „rimbą“, kuris mus apvalo ir rodo į Jėzaus Kryžių,
tenai iki galo išlietą gailestingumą mums, begalinės meilės Ženklą.
SKELBIMAI
· Gavėnios laikotarpiu
Bažnyčia ragina vengti triukšmingų pasilinksminimų, penktadieniais laikytis
pasninko. Mūsų bažnyčioje Kryžiaus kelias
apmąstomas gavėnios penktadieniais 17.30 val., o sekmadieniais 7.30 val. giedame Graudžius verksmus.
· 03.11 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
Meldžiamės už Tėvynę.
· Bažnyčios vestibiulyje
kviečiame įsigyti naują žurnalo „Artuma“ numerį, taip pat maldyną „Magnificat“,
meditacijų knygelę „Žodis tarp mūsų“.
Bažnyčia mini:
03.07 Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės.
03.08 Šv. Dievo Jonas vienuolis.
03.09 Šv. Bonifacas Kverfurtietis, vyskupas,
kankinys.
03.10 Šv. Pranciška Romietė vienuolė.
|