2015 09 27              XXVI-sis eilinis   sekmadienis               metai B

EVANGELIJA  Mk  9,  38 - 43.  45.  47 - 48

Jonas jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis". Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, - iš tiesų sakau jums, - tas nepraras savo užmokesčio". „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, - nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį". Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, - nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, - išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Daugelis žmonių be jų kaltės neišgirdo gyvenime Evangelijos skelbimo arba buvo papiktinti krikščionių veidmainystės bei prievartos ir mirė nepriėmę Krikšto ir netapę Bažnyčios nariais. Tačiau jei jie kovojo prieš demonus, neteisybę, vulgarumą, smurtą ir gebėjo duoti gyvenimą, ateitį, laisvę sutiktiems žmonėms, tada jie „nepraras savo užmokesčio". Tik Dievas gali spręsti, ar žmogus pasirinko gyvenimo kryptį ir prisilietė prie Kristaus velykinio slėpinio. Dievas, jam vienam žinomu būdu, suteikia išganymo galimybę kiekvienam žmogui Šv. Dvasioje, kad jis atsiverstų ir paklustų jam tiek, kiek jį gali pažinti. Be abejo, žmogus šią galimybę gali atmesti, nes Dievas sukūrė jį apdovanotą laisva valia ir nenori jam daryti prievartos. Tad ir Krikštas bei formalus priklausymas Bažnyčiai dar nėra amžinojo gyvenimo laidas, jeigu negyvenama pašvenčiamojoje malonėje. Todėl Bažnyčia moko, kad visi žmonės, kurie be savo kaltės nepažįsta Kristaus ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir klauso savo sąžinės balso, pasieks išganymą. Yra žmonių, kurie priklauso Kristui, ir galbūt jie to net nežino. Radikali, semitams būdinga paradokso kalba, kuri mums primena reikalo rimtumą, nes iš tikro įmanoma apvilti gyvenimą, likti anapus išganymo. Ji nurodo kiekvienam jo asmeninę atsakomybę: „tavo akis, tavo ranka...", vadinasi, „tu pats esi sau pavojus, galintis užkirsti kelią į išganymą"; nuodėmė ne visada yra kitų: Bažnyčios, visuomenės ar kaimyno. Sprendimas, kaip pašalinti blogį, yra ne nukirsta, bet perkeista ranka, kuri ištiesia šalto vandens stiklinę net ir nepažįstamam - „ne mūsiškiui" - žmogui. Fizinis rankos (kojos, akies) sužalojimas neišlaisvina mūsų iš senojo mąstymo ir piktų minčių, kylančių iš mūsų vidaus ir vedančių mus į nuodėmę. Tik savo širdies gelmėse, Dievo malonės padedami, galime ir turime drąsiai išrauti blogį su šaknimis, atlikti giluminę amputaciją, kuri kartais yra daug skausmingesnė, negu kojos ar akies praradimas.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.28  Šv. Vaclovas, kankinys; šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai, kankiniai

09.29  Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai

09.30  Šv. Jeronimas, kunigas, Bažnyčios mokytojas

10.01  Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja

10.02  Šv. Angelai Sargai