2015 08 02 XVIII-sis eilinis sekmadienis metai B
EVANGELIJA Jn 6, 24 - 35
Sužinoję, kad čia nėra
nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą,
ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai
čionai atvykti?" O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs
ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig
soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam
gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas - Dievas savo antspaudu yra
pažymėjęs". Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?" Jėzus
atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė". Jie dar
klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką
nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems
valgyti duonos iš dangaus". Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau
jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus
tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę". Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos
duonos!" Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet
nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Po duonos padauginimo žmonės matė, kaip apaštalai sėdo į valtį ir
plaukė į kitą pusę. Ko gero natūraliai žmonėms kilo noras kuo ilgiau pabūti su
apaštalais. Neduoti jiems ramybės. Juk jie buvo su Mokytoju. Dar daugiau - minia ką tik buvo pavalgydinta,
tad kaip nesidžiaugsi netolima praeitimi. O ir vidiniame žydų mąstymo procese
tuo metu, prieš daugiau kaip du tūkstančius metų, vis labiau aiškėjo, kad
tikroji duona yra Įstatymas, Dievo Žodis. Išmintis, galiausiai prieinama ir gyvuojanti
Įstatyme, Išminties raštijoje pasirodo kaip „duona". Ši mintis toliau plėtota
rabinizmo literatūroje. Vadovaudamiesi šia perspektyva, taip pat turėtume
suprasti ir šio sekmadienio evangelijoje aprašytą Jėzaus ginčą su Kafarnaumo
sinagogoje susirinkusiais žmonėmis. Jėzus pabrėžia, kad duonos padauginimo jie
nesuprato kaip ženklo, nes rūpinosi tik prisivalgyti iki soties. Tuomet ir
išganymas nusidažo grynai materialiomis spalvomis, visuotinės gerovės požiūriu,
taip susiaurėja pats žmogus kaip toks, o Dievas iš viso dingsta iš akiračio.
Juk ir mana, apie kurią rašo Senasis Testamentas, nebuvo dangaus, bet tik žemės
duona. Net atėjusi iš dangaus, ji buvo viso labo tik žemiškas maistas, netgi
maisto pakaitalas, kurį liautasi vartoti iš dykumos įžengus į pažadėtąją žemę.
Tačiau natūralu, kad žmogus alksta ir trokšta ko nors daugiau. Jam reikia to
daugiau. Žmogų kaip žmogų maitinanti dovana turi būti didesnė, kito lygmens. Ji
turi tiesiog išaugti, peraugti Torą. Taip, Tora yra duona iš Dievo, bet ji
parodo mums tik Dievo nugarą, ji yra tartum šešėlis. Klausytojams vis dar
nesuprantant, Jėzus taria tiesiai šviesiai: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina
pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš". Viena vertus,
mes turime žvelgti giliau - virš materialios duonos. Jėzus turi būti priimamas
be išlygų. Tik Jis ta naujo maišymo nerauginta duona, įmesta į pasaulio gelmę,
gali iš tiesų pasotinti. Ši duona yra visa ko centras ir viršūnė. Šiandien mes
esame kviečiami, kaip anais laikais šventasis Pranciškus, eiti ir atstatyti
Bažnyčią. Atstatysime Ją tik patys eidami link Jėzaus. Aną, mažytę Porciunkulės
bažnytėlę atstatė šventasis Pranciškus Asyžietis. Žmogus, savo amžininkų
laikytas tiesiog išsišokėliu, nes drįso vietos vyskupo akivaizdoje nusimesti
drabužius ir išsižadėti buvusio, atrodo, pakankamai padoraus gyvenimo. Žmogus,
išgirdęs Viešpaties kvietimą. Eiti, atstatyti Bažnyčia. Ką tai reiškia? Kur
link Viešpats kviečia? Apie kokią Bažnyčią kalbama? Atsakant į šiuos klausimus visada reikia
nepamiršti, kad Bažnyčia esame mes. Mes matome Ją, keliaujančią žemės keliais
per klaidų, išbandymų, netobulumų vingius. Mes esame Bažnyčia, nes šalia mūsų
yra brolis ir sesuo. Matome savo brolį.
Klydusį. Galbūt ir dabar esantį klaidos liūne. Matome sergantį ir apleistą. Atstatyti
Bažnyčią - tai ne tik kontempliuoti gailestingumą, bet ir jį laikyti savo
gyvenimo, savo kasdienybės tikrove. Ar drįstame? Ar mūsų rankos yra nukreiptos
į esantį šalia, o gal tik apsiribojame
apkalbomis? Ar patys, kaip apaštalai, nešame Viešpaties padaugintos duonos ir
Ją dalijame žmonėms, ar drįstame rinkti nuo žemės tos duonos likučius?
Atstatyti Bažnyčią - nebūti pasyviems. Tai išeiti iš savęs ir eiti pas Jėzų.
Rinktis vien tik Jį, juk Jis yra iš dangaus nužengusi Duona.
SKELBIMAI
- Ateinantis
trečiadienis - parapijos ligonių diena. 18 val. švenčiamos šv. Mišios.
Bendruomeniškai švenčiamas Ligonių patepimo sakramentas.
- Ateinantis
penktadienis - pirmasis mėnesio penktadienis. Prieš vakaro Šv. Mišias vyks Švč.
Sakramento adoracija, bus kalbama Švč. Jėzaus Širdies litanija ir atsilyginimo
malda.
- Kviečiame skaityti
religinę literatūrą: žurnalus „Artuma", „Bernardinai.lt", meditacijų knygelę
„Žodis tarp mūsų", maldyną „Magnificat".
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
08.04
Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas
08.05 Švč. Marijos bazilikos pašventinimas
(Snieginė)
08.06
Kristaus Atsimainymas
08.07
Šv. Sikstas II, popiežius, kankinys, ir
jo draugai kankiniai; šv. Kajetonas, kunigas
08.08
Šv. Domininkas, kunigas