EVANGELIJA  Mt  25,  31 - 46

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane'. Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas - neaprengėte, ligonis ir kalinys - ir jūs manęs neaplankėte'. Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Kristaus Karaliaus šventė užbaigia liturginius metus ir kaip tik šia proga Bažnyčia siūlo mums didingą ir kartu nerimą keliantį pasakojimą apie Dievo teismą laikų pabaigoje, kuriame drauge nuskamba ir žodis "karalius" .Ant kryžiaus žvelgiame į žmonių valiai atiduotą Karalių, beginklį, niekieno neginamą, "atiduotą" budelių niekšybei, tapusį patyčių taikiniu, apleistą bičiulių. Jis leidžia viską, nė kiek nesipriešindamas...Tačiau, žvelgiant tikėjimo akimis, kryžius yra išaukštinimo pradžia. Tai gėdingos kančios ženklas, kuris drauge tampa ir sostu. „Kristau tu garbės karalius tu Aukščiausiojo sūnus"..., aidi giesmės žodžiai mūsų sielose.

Mes ieškome Dievo "išorėje", kai Jis yra mūsų gyvenime.

Primerkiame akis, stengdamiesi išvysti Jį tolumoje, ir nepastebime, kuomet Jis praeina šalia mūsų.

Mėginame įžvelgti Jį debesyse, o Jis eina šalia.

Amžinai ieškome kažko išaukštinto, ypatingo, o Dievui  labiau  patinka rengtis kasdieniais rūbais, dalyvauti mūsų gyvenime, būti prieinamu.

Viskas taip paprasta, kad atrodo net banalu...

Banalu, kaip ir kryžius, nuo kurio galima pastebėti žmonių vargą... ir juos pamilti.

Iškeliavę  pas  Viešpatį...

Praėjusią savaitę iškeliavo pas Viešpatį šie mūsų parapijos bendruomenės nariai: Nina Janušaitienė, Irena Rysevienė.

Amžinąjį atilsį duok jiems Viešpatie...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.24  Šv.  Andriejus Dung-Lakas, kunigas, kankinys ir jo draugai, kankiniai